Tai tipiškas ne tauriųjų metalų porcelianinis dantis. Porcelianas lydytas prie metalo (PFM) yra pažangi dantų intarpų technika. Jis turi grožio, natūralumo, tvirtumo ir atsparumo dilimui privalumus. Tai daugelio dantų ligomis sergančių pacientų mėgstamas produktas. Taigi, kokia yra kobalto chromo porceliano dantų sudėtis? Paprastai chromo yra ne mažiau kaip 25 procentai, molibdeno ne mažiau kaip 4 procentai, o bendras kobalto, nikelio ir chromo kiekis yra ne mažesnis kaip 85 procentai. Yra įvairių nuomonių apie kobalto chromo lydinio porceliano dantų kokybę. Kai kurie žmonės mano, kad nikelio chromo lydinio porcelianiniai dantys yra plačiai naudojami dėl mažos kainos. Daugiau nei 50 procentų pacientų, turinčių porcelianinius dantis, renkasi būtent tokius porcelianinius dantis. Biologinė sintezė yra gera, graži, ekonomiška ir patvari. Tačiau kai kurie žmonės patvirtino, kad tokio tipo porcelianas, sulydytas su metaliniais dantimis, turi prastą biologinį susiliejimą, o tai kai kuriems žmonėms gali lengvai sukelti alergiją, sukelti odos ir gleivinės uždegimus. Dėl konkretaus porcelianinių dantų naudojimo reikia nuspręsti pasitarus su įprastos ligoninės gydančiu gydytoju.
Netauriųjų metalų lydinių pasirinkimas ir naudojimas pasaulyje skiriasi. JAV naudoja daugiau nikelio chromo lydinių; Tačiau Europoje ir Japonijoje kobalto chromo lydinys iš esmės naudojamas fiksavimui ir taisymui, ir jis negali būti naudojamas, jei nikelio kiekis viršija 1 proc. Nikelio chromo lydinys yra lengviau liejamas ir ekonomiškesnis nei kobalto chromo lydinys, tačiau jo fizinės savybės ir atsparumas korozijai nėra tokie geri kaip kobalto chromo lydinio. Kai jį veikia šiluminė aplinka, pavyzdžiui, porcelianas, nikelio chromo lydinio fizinės savybės gali pasikeisti, lydinys tampa trapesnis ir netinkamas ilgiems tiltams. Šiuo atžvilgiu kobalto chromo lydiniai yra daug geresni nei nikelio chromo lydiniai, atsparūs terminiam apdorojimui (Morris 1990, sing ir kt., 1999).
Ekspertai mano, kad atsparumas korozijai burnos ertmėje: lydinių be tauriųjų metalų korozijos savybės iš esmės skiriasi nuo tauriųjų metalų lydinių. Tauriųjų metalų lydiniai daugiausia sudaryti iš tauriųjų metalų aukso, platinos, paladžio ir (arba) sidabro. Šie taurieji metalai turi pasyvavimo oksido sluoksnį, susidarantį savaime, todėl jie gali labai apsaugoti nuo korozijos. Tai atsispindi ir jonų išsiskyrime. Brangiųjų metalų lydinyje ištirps pagrindiniai ir antriniai komponentai, ypač surišantis oksidantas ir cinkas, o lydinio be tauriojo metalo korozijos reiškinį lemia jo pagrindinis komponentas kobaltas. Pagal Vokietijos pramoninio standarto DIN EN iso10271 nuostatas dėl korozijos aukso lydinio jonų išsiskyrimas yra mažiausias, po to seka titanas, kobalto chromo lydinys ir nikelio chromo lydinys.
